Valdymo kambario konsolė nėra stalas su ekranais. Tai yra fizinis skirtumas tarp operatorių ir jų valdomos sistemos. Jo dizaino estetika turėtų kilti iš to darbo, o ne iš baldų katalogo.
Pirmiausia praktiška. Konsolė turi atitikti kūną ir užduotį: darbiniai paviršiai tinkamame aukštyje, klaviatūrų ir valdiklių pasiekiamumo zonos, reguliuojami monitoriai, aiškios regėjimo linijos. Operatoriai dirba ilgomis pamainomis; mažos ergonominės klaidos tampa nuovargiu. Kabelių valdymas nėra kosmetinis. Jis palaiko atvirą oro srautą, sumažina dulkių gaudykles ir pagreitina techninę priežiūrą. Modulinės nišos ir nuimamos plokštės yra svarbesnės nei raižytas profilis.
Grožis seka tvarką. Gera valdymo kambario konsolė sumažina vizualinį triukšmą. Nuoseklus monitoriaus aukštis, sulygiuoti ekranai, santūrios spalvos ir netiesioginis apšvietimas padeda operatoriams perskaityti būseną be medžioklės. Estetika rami, o ne dekoratyvi. Kiekviena linija turi turėti priežastį: nuožulnus saugumui, įdubą etiketėms, tarpą vėsinimui. Medžiagos turi būti atsparios nusidėvėjimui, lengvai valomos ir apsaugotos nuo akinimo. Matiniai paviršiai dažniausiai įveikia blizgius tamsioje patalpoje.
Konsolė taip pat nustato kambario ritmą. Ji turėtų palaikyti hierarchiją: pirminiai pavojaus signalai matomi, antriniai duomenys pasiekiami, retai naudojami valdikliai. Būsenos rodikliai turi būti matomi, bet nekonkuruoti. Dizaineriai dažnai pamiršta priežiūros vaizdą. Ar technikas gali pasiekti nugarą? Ar galima pakeisti ventiliatorių neišardant stalo? Ar galima atsekti kabelius? Sunkiai aptarnaujama konsolė tampa nepatikima, kad ir kaip gerai ji atrodytų.
Geriausios šiuolaikinės valdymo patalpos konsolės turi vieną kokybę: nieko nepridedama norint parodyti. Forma paaiškina funkciją. Kai ergonomika, kabelių disciplina, moduliškumas ir vizualus ramumas veikia kartu, rezultatas atrodo tikslus, nes jis yra tikslus. Tai praktinio valdymo estetika. Grožis nėra tikslas; tai įrodymas, kad konsolė veikia.
